Janinos Altaravičienės darbų parodos EKSPERIMENTAI, IEŠKOJIMAI, ŽAIDIMAI SPALVOMIS atidarymas

Meno galerijoje atidaryta paroda

Talentingą moterį žavi eksperimentai, ieškojimai ir žaidimai spalvomis

Jonavos kultūros centro Meno galerijoje duris atvėrusi menininkės Janinos Altaravičienės darbų paroda „Eksperimentai, ieškojimai ir  žaidimai spalvomis“, skirta Jonavos miesto 270-mečiui, atskleidžia moters platų kūrybinį diapazoną.

Nauja patirtis

Tai jau septintoji paroda. Įvairiomis technikomis sukurti darbai buvo eksponuojami Jonavos krašto muziejuje, kultūros centre, kitose įstaigose. Pasak J. Altaravičienės, savo sugebėjimus ji yra išmėginusi tekstilės, tapybos, grafikos srityse. O šioje parodoje žiūrovams pateikiama tiek anksčiau, net ir studijų laikais sukurtų darbų, tiek ir visai naujų kūrinių.

„Ekspozicija yra įvairi. Parodą pavadinau „Eksperimentai, ieškojimai ir žaidimai spalvomis“. Labai norėjau išmėginti dar nežinomą sritį – akrilo dažus. Man pačiai tai buvo naujovė, tad labai norėjosi „pažaisti“. Prisipirkau visko, ko reikėjo pradžiai ir ėmiausi veiklos. Reikia sumaišyti dažus, juos papildyti tam tikromis cheminėmis medžiagomis ir pilti ant specialaus pagrindo. Paskui tą „užpilą“ būtina išskleisti, dažai nubėga, sustoja, sluoksniuojasi, nereikia jokio teptuko ar kito įrankio, – dalijasi patirtimi menininkė. – Tiesą sakant, pradėdama darbą, niekada nežinau, kokį vaizdą padarysiu. Tiesiog pasiskirstydami dažai sukuria abstraktų reginį, tokiame paveiksle galima įžvelgti visa, ką tik leidžia vaizduotė.“

Menininkė sako, kad sukurti tokį kūrinį daug laiko nereikia, bet ilgai tenka laukti, kol jis išdžiūsta – kartais pakanka vienos paros, o kitąsyk prireikia net ir dviejų. Svarbu gerai paruošti spalvas, kadangi, garuojant drėgmei, jos labai patamsėja. „Tai yra žaidimas spalvomis. Medžiagą, ant kurios supilti skysti dažai, vartai, vartai – ir kažkas išeina. Kartais net pati nustembu, pamačiusi vaizdą. Pavyzdžiui, viename paveiksle išryškėjo degantis miškas. Neplanavau tokios temos, nenumačiau jokio siužeto, bet subėgdami dažai išryškino liepsnojančius medžius. Manau, kad „žaisiu“ ir ateityje, nes supratau, kad galima vystyti įvairią tematiką“, – aiškina Janina, šiuo būdu „nutapiusi“ per 30 paveikslų.

Anot menininkės, galbūt ir galima kiekvienam sugalvoti pavadinimą, bet geriausia, kai kalba žmogaus vaizduotė – kiekvienas žiūrovas gali pamatyti tai, ką jam kužda  fantazija. 

Malonūs jausmai

Ant kitos sienos akį traukia eskizai, vaizduojantys artimų žmonių veidus. Jų autorė nusišypso – tai esą nesudėtingi darbai. J. Altaravičienė prisipažįsta, kad, net ir praėjus daugeliui metų, ji negali neeksponuoti šilko pramonei parengtų projektų, kurių dėka audiniuose išryškėdavo įvairūs raštai ir spalvos. „Baigusi tekstilės studijas, „Kauno audimo“ fabrike dirbau 20 metų, tad tas laikotarpis ir kūrybiniai projektai yra mano pačios dalis – įaugę į kraują ir į širdį. Dabar fabriko vietoje stovi prekybos centras „Akropolis“, bet jis nepajėgia į užmarštį nustumti paties maloniausio laikotarpio. Neprisiminti tų metų tiesiog negaliu, nes jiems labai daug savęs atiduota. Šiandien likę gražūs prisiminimai“, – komentuodama projektinius eksponatus, nuomone dalijasi menininkė.  

Tarp eksponatų – dekoruotos suknelės, kuriomis koncertų metu puošėsi Juškonių kultūros centro dainininkės. Pašnekovė pabrėžia, kad piešti ant suknelių, jas dekoruoti ganėtinai sudėtinga, nes suklysti tiesiog negalima, kadangi audeklas – tai ne popierius, nenuvalysi ir nenutrinsi  „Piešti ant suknelių, ant medžiagų – tarytum stebuklas. Man toks darbas labai patinka, aš jame, atrodo, paskęstu. Paleidi save, kuri, o ranka tarsi pati veda“, – jausmingai pasakoja darbų autorė.

Dailininkė prisipažįsta, kad, rengdamasi šiai, septintajai, parodai, maniusi, jog ji bus paskutinė. Bet, žvelgdama į savo darbus, neslepia – pajuto šilumą krūtinėje. „Norėjosi pristatyti ir megztus paveikslus, kurie pareikalavo iš manęs ir didžiausio dėmesio, ir laiko, ir ypatingo triūso, bet dėl techninių galimybių jų šiandien jonaviečiai nepamatys. Vadinasi, ši paroda negali būti paskutinė – dar turėsiu ką parodyti, dar sukursiu naujų kūrinių“, – optimizmu trykšta šiemet jubiliejų atšventusi J. Altaravičienė.

Ji akcentuoja, kad kiekviena paroda kelia labai gerus jausmus ir priduria, jog negali ramiai sėdėti namuose. „Rankos pačios juda, mintys kuria idėjas, aš einu į priekį ir eisiu tol, kol būsiu gyva. Žinau, kad po šios parodos turėsiu laiko atsikvėpti, susitvarkyti butą, kuriame ruošimasis eksponuoti kūrinius taip pat paliko pėdsakų. Gyveni ir planuoji. Kitaip gyventi nemokėčiau“, – juokiasi ji.

Sielą pakylėja daina

1963-iaisiais Janina įstojo į Juozo Naujalio meno mokyklą, kurioje įsigijo grafikės specialybę. „Kauno audimo“ fabrike pradėjusią dirbti kopijuotoją lydėjo sėkmė – mat ji, puikiai suvokdama spalvų derinius ir jų panaudojimo galimybes, žinojo, ką galima įvykdyti ir kas yra nepasiekiama.

„Dienas leidau darbe, o naktimis sėsdavau prie projektų kurti būsimų audinių raštus. Projektai buvo įvertinti labai gerai. Nusprendžiau, kad tobulėjimui ribų nėra – įstojau į Dailės institutą ir šešerius metus pasinėriau į studijas. Baigiau su pagyrimu. Žvelgdama iš šio laikmečio pozicijų, galiu pasidžiaugti, kad man iš tiesų tada labai sekėsi. To priežastis – meilė darbui. Aš jį labai mylėjau. Niekas manęs negalėjo išvilioti nei į pramogas, nei šiaip be prasmės leisti laiką. Įkritau į menininkės kelią ir iki šiol juo einu“, – verčia gyvenimo puslapius Janina.

Sielą kūrybai pakylėja ir daina, su kuria ji nesiskiria nuo vaikystės – užkelta ant taburetės plėšdavo daineles savo vaikišku balsiuku. Nuo ano meto prabėgo dešimtmečiai, bet menininkė jau vienuolika metų įsiliejusi į „Jonavos bočių“ kolektyvo dainininkų būrį, yra politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“ narė.

„Nesuprantu žmonių, sakančių, kad trūksta laiko. Man jo pakanka ir kūrybai, ir dainavimui, ir televizijos laidoms. Jeigu mano darbai teikia kam nors malonumo, esu labai dėkinga. Juk tam ir gyvenu“, – sako J. Altaravičienė.   

Gerų emocijų glėbys

Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis teigė meniškos sielos moterį pažįsta ne vienerius metus ir visada stebisi jos talentais. „Atėjome palinkėti jai visa ko geriausio. Tikiu, kad Janina ir ateityje mus džiugins naujais eksperimentais, netikėtais kūriniais ir gražiomis dainomis. Išsineškime iš šios parodos gerų emocijų tiek, kad jų pakaktų ne vienai savaitei ar mėnesiui, bet jos lydėtų ir kitais metais“, – linkėjo vicemeras.

Šventės metu skambėjo chorų „Viltis“ ir „Jonavos bočiai“ atliekamos dainos, o J. Altaravičienės bičiuliai jai dovanojo rudens gėlių puokštes.         

Irena Nagulevičienė