Birželio 14-ąją visa Lietuva ir Jonava minėjo Gedulo ir vilties dieną. Gedulo – dėl tų, kurių gyvybės be jokios kaltės užgęso. Ir vilties – kad tai daugiau niekada nebepasikartotų. Pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo tikslas buvo pašalinti iš Lietuvos gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose.

Simboliškai Gedulo ir vilties dienos minėjimą pradėjome visuotine tylos minutės akcija, vėliau susirinkusieji skaitė 1632 Jonavos rajono žmonių, ištremtų į Sibiro platybes, pavardes. Savo mintimis bei pamąstymais pasidalino rajono meras Mindaugas Sinkevičius, savo išgyvenimais pasidalino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Jonavos skyriaus pirmininkė Irena Tamoševičienė. Tremtiniai visiems mums yra mūsų praeitis, dabartis ir ateitis, jie mūsų istorija. Savo melodijas šiai dienai skyrė Jonavos kultūros centro instrumentinės Muzikos kvartetas. Prie atminimo lentos, miesto kapinėse padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Tremtinių koplyčioje vyko Šv. Mišios už žuvusius tremtyje. Dėkojame visiems dalyvavusiems minėjime.

Birželio 14-oji – ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties išvysti savo artimuosius, vilties sugrįžti į tėvynę. Viltis teikė tremtiniams ir politiniams kaliniams jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžino poilsio savo gimtinėje. Sugrįždami jie parsinešė ir gyvenimo kelyje jiems švietusią viltį.

Ši diena kiekvieną iš mūsų pakviečia dar kartą prisiminti ir išreikšti pagarbą masinio nekaltų žmonių trėmimo aukoms. Saugokime mūsų istoriją.

 

 

 

Karolina Petrenčiuk-Naujokienė