Jonavoje nuvilnijo Jorės šventė: žemė pažadinta dainomis ir senovinėmis apeigomis

Balandžio 23-osios vakarą Jonavos Joninių slėnio kalnelis nusidažė šviesiomis spalvomis. Čia susirinkę jonaviečiai paminėjo Jorę – pirmosios pavasario žalumos šventę, kurioje susipynė senovės lietuvių tradicijos, folkloro skambesys ir bendruomeniškumo džiaugsmas. 

Šventė prasidėjo simboliniu ,,pavasario vartų“ atvėrimu – eisena, žalumos pagerbimo apeiga su pirmąja rasa ir beržo šakele, priminė  mūsų protėvių tikėjimą, kad ateinantys metai  būtų dosnūs, derlingi ir sveiki. Kaip ir dera pagal senovinius papročius, svarbiausias akcentas buvo šventosios ugnies įžiebimas, kur susirinkusieji stebėjo, kaip aukure įsiplieskusi  liepsna simboliškai nuvalė žiemos sąstingį ir suteikė energijos naujiems darbams.

Programoje netrūko veiklų, kurios neleido nuobodžiauti nei mažiems, nei dideliems: žaidimai, kiaušinių ridinėjimas, sūpuoklės, kiaušinienės ragavimas. Didelio susidomėjimo sulaukė margučių skutinėjimo edukacija, kurią vedė Rasa Kulytė-Libienė. Ši veikla ne tik įtraukė, bet ir leido iš arčiau pažinti senąsias lietuvių tradicijas bei jų simboliką.   

 Šventės nuotaiką kūrė gausus būrys folkloro ansamblių: Jonavos KC sutartinių giedotojų grupė ,,Sutarysma“, vadovė Liuda Liaudanskaitė, vaikų ansamblis ,,Ramtatukai“, vadovė Loreta Ratautienė,  ,,Laduta“, vadovas Vitas Ilekis, Upninkų KC ,,Letaukėla“, Šveicarijos KC ,,Jandrelė“, tradicinės muzikos kapela ,,Kraitė“, vadovė Loreta Ratautienė, J. Ralio gimnazijos jaunimo grupė ,,Dobilia“, vadovė Inga  Petrikonienė, vyresniųjų šokių grupė ,,Varūna“, vadovė Gerda Mykolaitienė, senjorų šokių kolektyvas ,,Jonrugė“, vadovė Rita Pilypienė. Jų atliekamos pavasarinės dainos ir privertė suklusti kiekvieną, o jaunimo  varžytuvės ir rateliai išjudino net didžiausius skeptikus. Šokiai tęsėsi tol, kol, kaip ir žadėta ,,žemė po padais sušilo“.  

Nuoširdžiai dėkojame UAB „IREMAS“ už bendradarbiavimą ir ypatingą dovaną – aukurą, puoštą baltiškais simboliais.

Kodėl ši šventė svarbi šiandien?

Jorė – tai ne tik sena lietuvių šventė, bet ir proga  pajusti ryšį su gamta, bei savo šaknimis. Tai metas, kai pasėjame ne tik grūdą į žemę , bet ir  gerą mintį į savo širdį.