Rudens lygiadienis – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti.

Rudens lygiadienis – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, ramybe širdyje.  Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir rudens lygiadienis  Lietuvoje buvo nuo seno laikomas švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama ir aukojama dievams. 

Rugsėjo 28-ąją ant Paberžės piliakalnio uždegę šventą aukuro ugnį, visi susirinkę dalijosi duona, mokėsi rišti sodus ir giedoti sutartines, klausė etnomuzikologės R. Vyšniauskienės paskaitos apie lygiadienio šventimo tradicijas, šventvakaryje trepsėjo su grupe „Obelija“ ir kapelija „Sutaras“, prie tradicinio vaišių stalo linkėjo vienas kitam sveikatos ir skalsos.                 

Dvi dienas rišto simbolinio šiaudinio ožio „aukojimo“ ritualą atlikti padėjo fakyrai, vėliau išdaliję šventą ugnį į namų židinius, kad tamsųjį metų laiką nepritruktų šilumos ir jaukumo.